Nešiojamų apšvietimo įrankių kūrimą galima atsekti nuo ankstyvųjų{0}}primityvios visuomenės formavimosi stadijų. Nuo tada, kai žmonės išmoko kurti ugnį trinties būdu, nešiojamasis apšvietimas nuo ugnies, aliejaus ir žvakių virto žibintuvėliais. Nešiojami apšvietimo įrankiai patyrė daugybę transformacijų – nuo žibintuvėlių, tepalinių lempų, žvakių ir žibalinių lempų iki kaitrinių lempučių žibintuvėlių, ksenoninių lempučių žibintuvėlių ir galiausiai akinančių LED žibintuvėlių. Alyvos lempos buvo daug patobulintos. Aliejinėse lempose naudojama alyva iš gyvulinės kilmės aliejaus pasikeitė į augalinį aliejų, o galiausiai buvo pakeista žibalu.
Kad vėjas neišpūstų liepsnos, žmonės aliejines lempas dėdavo dangčiais – nuo ankstyvųjų popierinių dangčių iki vėlesnių stiklinių. Šios alyvos lempos nebuvo paveiktos vėjo ir buvo patogios nešiojamam lauko apšvietimui. Naudodami aliejines lempas žmonės ir toliau ieškojo kitų nešiojamojo apšvietimo būdų. Maždaug III amžiuje prieš Kristų žvakės buvo gaminamos iš bičių vaško. XVIII amžiuje atsirado žvakės, pagamintos iš parafino vaško, ir pradėtos masiškai{6}}gaminti mašinomis. Daugiau nei prieš 100 metų britai išrado dujinę lempą, žengdami milžinišką šuolį į priekį žmonių apšvietimo metoduose. Fakelai, žvakės, alyvos ir dujinės lempos{10}}visi nešiojamieji apšvietimo įrankiai{11}}pagrįsti ugnimi; jie visi remiasi šviesa, skleidžiama degant medžiagoms, kad apšviestų. XIX amžiaus pabaigoje Edisonas išrado elektros lemputę, taip perrašydamas žmonių apšvietimo istoriją ir pradėdamas elektros apšvietimo erą.
